Revitalizacija pagal Planetas
SAULĖ
Saulė – žvaigždė, kurios sistemoje yra ir Žemė, ryškiausias mūsų dangaus objektas. Išskyrus nedideles išimtis (branduolinė energija), Saulė yra vienintelis energijos šaltinis Žemei, ir beveik visos gyvybės rūšys priklauso nuo fotosintezės, kuri galima tik dėl Saulės energijos.
Saulė yra G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė. G2 spektrinė klasė yra geltonųjų nykštukių tipas, o tai reiškia, kad ji yra mažesnė ir už vidutines žvaigždes, ir net šimtus kartų mažesnė už žydrąsias ar raudonąsias milžines. Tokio tipo žvaigždžių gyvavimo ciklas yra apie 10 milijardų metų, o Saulei šiuo metu yra apie 5 mlrd. metų.
Saulė yra vieną iš 100 milijardų žvaigždžių Paukščių Tako galaktikoje. Ji skrieja nutolusi per 25 000 šviesmečių nuo galaktikos centro, ir jį pilnai apsuka kartą per 250 milijonų metų. Saulė yra palygini jauna, priklausanti žvaigždžių kartai, žinomai „Populiacijos I“ pavadinimu, kuri yra praturtinta medžiagomis, sunkesnėmis už helį.
Mums atrodo, kad Saulė turėtų būti labai karšta – juk ji šildo visą mūsų gimtąją planetą! Tačiau Saulės regimasis paviršius tėra įkaitęs iki 5500 C. Daugiausiai energijos išspinduliuojama matomos šviesos ruože, ypač geltonos. Nors Saulės paviršius sąlyginai “vėsus”, bet branduolyje temperatūra pakyla iki 15 milijonų C. Maža to, Saulės vainike, labai praretėjusiame dujų sluoksnyje, kuriuo Saulės atmosfera pereina į tarpplanetinę erdvę, temperatūra vėl fantastiška – 3-5 milijonai laipsnių karščio. Manoma, kad tokias vainiko temperatūras lemia stipraus magnetinio lauko ypatumai. Saulės paviršiuje vyksta ir milžiniško masto sprogimai – kyla liepsnų liežuviai (protuberantai), juoduoja dėmės. Saulės aktyvumas sukelia magnetinės audros Žemėje.
MĖNULIS
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas, mūsų planetos palydovas. Mėnuo – magiškas dangaus šviesulys. Keliautojų kelrodis, poetų įkvėpėjas, gamtos budintojas, sapnų dovanotojas… Nuo žilos senovės žmonės stebėjo nakties šviesulio kelionę dangumi ir jo skaistaus veido mainymąsį. Žmonės daugybę amžių su saulės šviesa gulėsi ir kėlėsi. Pagal mėnulio ritmus ir atspindimos šviesos kiekį susiformavo ne tik gyvybės bioritmas, bet ir savotiška, daugumą gyvenimo sričių apimanti, kultūra. Senolių išmintis teigia, kad pats palankiausias gyvybei metas, kai Mėnulis pilnėja. Gyvybės aktyvumas ima mažėti, kai Mėnulis pasiekia pačią pilnatį, pradeda dilti ir atspindi mažiau šviesos. Pilnėjantis Mėnulis vadinamas augiu, nuo žodžio augti. Dylantis – dilsiu, nuo žodžio dilti. Jei ne Mėnulis, tai galbūt Žemėje niekada nebūtų atsiradusi žmonių civilizacija. Visų pirma, Mėnulis yra nelyg nedidukas Žemės skydas, kažkiek apsaugantis nuo kosminių kūnų smūgių. Pažiūrėkime į randuotą Mėnulio paviršių. Dauguma šių žaizdų galbūt būtų išvagojusios motinos Žemės veidą. Be to, Mėnulis išlaiko stabilų Žemės ašies pokrypį. Kitu atveju ašis vis svyruotų ir ledynų bangos keliautų per visą planetą. Maža to, potvyniai ir atoslūgiai galėjo būti labai svarbus evoliucijos faktorius. Iš kur gi šis gerasis kaimynas atsirado? Garsiausia yra “milžiniško smūgio” hipotezė. Anot jos, prieš keletą milijardų metų į Žemę stuktelėjo Marso dydžio planeta Tėja. Iš jos ir Žemės nulaužų laikui bėgant ir susiformavo Mėnulis. O Žemėje likusi žaizda vėliau užsipildė ir rando vietoje suteliuškavo Ramusis vandenynas. Mažas Mėnulio tankis (jis neturi metalinio branduolio) ir cheminės uolienų sudėties panašumas į Žemę lyg ir patvirtina šią hipotezę.
ŽEMĖ
MERKURIJUS – DEIMANTŲ PLANETA
Merkurijus yra artimiausia Saulei planeta, ir dėl šios priežasties ji patiria ekstremalias temperatūras. Dieną temperatūra gali pakilti iki 430°C, o naktį nukristi iki -180°C. Ši drastiška temperatūrų kaita pasireiškia dėl to, kad Merkurijus beveik neturi atmosferos, kuri galėtų išlaikyti šilumą.
Net 70 proc. jo masės sudaro metalinis branduolys – tuo tarpu Žemės ir kitų uolinių planetų branduoliai sudaro tik apie trečdalį planetų masės. Planetos paviršiuje neįprastai daug anglies – tiksliau, grafito. Tiek anglinių asteroidų į Merkurijų nukristi negalėjo, taigi didžioji dalis anglies turėtų būti pirmykštė – atsiradusi kartu su planeta. Vadinasi, kadaise Merkurijaus magmos okeane buvo daug išsimaišiusios anglies, kuri vėliau kristalizavosi kaip grafitas. Dabar mokslininkai apskaičiavo, kad grafitas visai nebūtinai buvo vienintelė kristalinė anglies forma, o Merkurijaus gelmėse gali būti net keliolikos kilometrų storio deimantų sluoksnis. Anglies – ar bet kokio kito elemento – kristalų formavimasis priklauso nuo stingimo temperatūros. Tikėtina, kad deimantas kristalizavosi magmai stingstant, o kristalai skendo iki mantijos-branduolio ribos, maždaug 400 kilometrų gylyje po planetos paviršiumi. Tuo tarpu branduolyje besiformuojantys deimantai kilo aukštyn, irgi iki šios ribos. Tikėtina, kad ten susikaupė net 15–18 kilometrų storio deimantų sluoksnis. Aišku, pasiekti jį jokių galimybių neturime, tačiau aukštas deimanto šiluminis laidumas padeda sulyginti branduolio ir mantijos temperatūras – o tai atsiliepia branduolio medžiagos judėjimui ir magnetinio lauko generavimui.
KARŠTOJI VENERA
Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.Venera kartais vadinama Žemės sese, nes ji tik vos vos mažesnė, be to, abiejų planetų sudėtis labai panaši. Venerą dengia debesys, neleidžiantys mums matyti jos paviršiaus. Tanki Veneros atmosfera, kurioje gausu šiltnamio efektą sukeliančių dujų, yra didžiulio spaudimo Veneros paviršiui priežastis, o temperatūra šioje planetoje dar aukštesnė nei Merkurijuje. Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes planeta sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi negu Žemė. Magnetinis laukas labai silpnas. Žemės gyventojams Venera pirmoji sužiba saulėlydžio danguje ir matoma ne ilgiau kaip 3 valandas nusileidus bei prieš saulėtekį. Tai trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas. Paviršiaus temperatūra siekia apie 450 laipsnių Celsijaus, jau seniai žinoma kaip ugnikalnių planeta. Naujausi šios įkaitusios planetos žemėlapiai rodo, kad jų yra apie 85 tūkst. ir jie išsibarstę po visą planetą.
RAUDONASIS MARSAS
Danguje Marsą atpažinsi iš ryškios raudonos spalvos, kuria planetos paviršių nudažė didelis čia esančios geležies kiekis. Kadangi Marso atmosfera labai reta, raudona planetos spalva puikiai matosi iš Žemės pro teleskopą. Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, kraterių. Didžiulis 4000 km ilgio, 100 km pločio ir iki 6 km gylio plutos lūžis — Marinerio slėnis — ištįsęs beveik lygiagrečiai su pusiauju. Didžiausio Marso kalno (Olimpo) aukštis siekia net per 20 km, o papėdės skersmuo — 600 km. Kitų aukščiausių ugnikalnių – Askrėjos, Arsijos, Povo, Eliziejaus – aukščiai 21 – 14 km. Upių senvagės ir išdžiūvę ežerai liudija, kad kažkada Marse būta daug vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu ašigaliuose sudaro baltas dėmes, kurios vadinamos ašigalinėmis kepurėmis. Marsas tesveria 11 proc. Žemės masės. Būdamas 70 kg svorio žmogus Marse jaustųsi kaip sverdamas 27! Nors Marsas ir turi šiokią tokią atmosferą, bet tokiu „oru“ nepakvėpuosi. Ji labai reta, todėl slėgis ten net 170 kartų mažesnis. O jei ir pavyktų įkvėpti, tai plaučiai prisipildytų anglies dioksidu ir šiek tiek azotu. Labai nedaug Marso ore tėra vandens garų ir inertinių dujų, jau nekalbant apie žemiškai gyvybei būtiną deguonį. Marso magnetinis laukas net 500 kartų silpnesnis už žemiškąjį, todėl neturėdama apsaugos nuo kosminių spindulių bei silpniau sulaikoma Marso gravitacijos, atmosfera per milijonus metų beveik išsisklaidė. Užtat retoje raudonosios planetos atmosferoje kartais įsisiautėja tokios dulkių audros, kokių Žemėje nepamatysi – būna, kad dulkės apgaubia ir paslepia visą planetą.
AUDRINGASIS MILŽINAS JUPITERIS
Jupiteris (lietuviai jį vadino Saulės dukra Indraja) yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Atstumas tarp jų kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km, Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų. Tai didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo pranoksta Žemės skersmenį 11 kartų, o masė — 1331 kartą. Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Maždaug 1000 km gylyje atmosfera pereina į molekulinio vandenilio vandenyną, kuris turi būti apie 17 000 km gylio. Po juo yra maždaug 44 000 km storio kieto vandenilio sluoksnis, o centre — apie 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Jupiterio centre temperatūra turėtų būti apie 25 000 K. Pro teleskopą Jupiterio paviršiuje matyti gausybė įvairios formos ir atspalvio debesų juostų, bet visos yra kintamos ir paprastai laikinos. Tačiau jau 300 metų stebimas rausvas ovalo pavidalo 40 000 km ilgio ir 14 000 km pločio uraganas – vadinamoji Didžioji Raudonoji Dėmė. Planetą supa 20 kartų stipresnis magnetinis laukas nei žemiškasis. Magnetinio lauko pagauti ir sulaikyti Saulės vėjo elektronai ir protonai sudaro galingus Jupiterio radiacijos žiedus. Naktimis astronauta Jupiterio atmosferoje stebėtų galingus žaibų išlydžius. Daugiausia žaibuojama ciklonuose. Vadinasi debesys turėtų pažerti „lietaus ar sniego“, nes žaibams rastis reikia kritulių. Arti Jupiterio ašigalių, kaip ir Žemėje, matyti polinės pašvaistės.
Iki šiol atrasti 67 Jupiterio palydovai. Jie skrieja tarp 0,13 ir 28 mln. km nuo planetos centro. Trys palydovai, Ganimedas, Kalista ir Ija didesni už mūsų Mėnulį, o Europa tik truputį mažesnė už jį.
ŽIEDAIS PADABINTAS SATURNAS
Saturnas – tolimiausia iš senovėje žinotų planetų, puikiai matoma plika akimi. Tiesa, iki teleskopo išradimo nebuvo galimybės pamatyti jo žiedų, kurie yra vienas gražiausių objektų visame danguje. Saturne irgi matosi šviesios ir tamsios lygiagrečios pusiaujui juostos, sūkuriai. Tačiau jo debesų detalės ne tokios spalvingos ir kontrastingos. Debesų temperatūra irgi gerokai žemesnė — vos 95 K (-178 C). Atmosferą, kurios storis apie 300 km, sudaro molekulinis vandenilis (88%), helis (11%), amoniakas, metanas, etanas, acetilenas, vandens garai ir snaigės. Ties pusiauju vėjas pastoviai pučia iš vakarų į rytus, o jo greitis siekia 500 m/s. Saturnas turi plačius žiedus, kuriuos sudaro įvairaus dydžio (nuo kelių mikrometrų iki 10 m) ledo gabalėliai, kietos dalelės ir uolos, skriejančios aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje. Kiekvienas iš septynių žiedų sudarytas iš tūkstančių dar plonesnių koncentrinių žiedelių. Bendras žiedų plotis yra daugiau kaip 400 000 km, o storis — vos 1 km. Pro teleskopą matomi tik ryškiausi trys žiedai, kurių bendras plotis apie 70 000 km. Aplink Saturną skrieja šie palydovai: Panas, Atlantas, Prometėjas, Pandora, Epimetėjas, Janas, Mimas, Enceladas, Tetija, Telesta, Kalipsė, Dionė, Elenė, Rėja, Titanas, Hiperionas, Japetas, Febė. Didžiausias jų yra Titanas, pusantro karto didesnis už Mėnulį.
ŠALTASIS URANAS
Tai planeta milžinė. Urano išoriniai sluoksniai yra dujiniai, o paviršiaus temperatūra labai žema. Pro teleskopą Uranas matoma kaip žalsvas skritulys.
Uranas – septintoji pagal nuotolį nuo Saulės ir trečioji pagal dydį planeta. Jo skersmuo keturis kartus didesnis už Žemės skersmenį, o masė 14,6 karto didesnė už Žemės masę. Urano atmosfera labai stora. Jį supa ploni žiedai. Uranas apskrieja aplink Saulę per 84 metus, o apie savo ašį apsisuka per 16,8 valandų. Viena įdomiausių Urano ypatybių yra ta, kad jo sukimosi ašis beveik guli orbitos plokštumoje. Taigi planeta tarsi rieda savo orbita gulėdama ant šono: pusę ilgų metų (84 metai) atsukusi į Saulę vieną ašigalį, kitą pusę Urano metų — kitą ašigalį. Atitinkamai atsisuka ir planetos pusrutuliai. Būtent dėl to para Urane trunka nepaprastai ilgai – net 42 metus. Manoma, jog taip atsitiko dėl kažkada įvykusio susidūrimo su kitu dangaus kūnu (planeta, dideliu asteroidu), kuris planetą “apvertė”. Dabar žinoma, kad planeta turi bent 27 gamtinius palydovus iš Žemės galima pamatyti 5 didžiausius –Mirandą, Arielį, Umbrielį, Titaniją ir Oberoną. Didieji palydovai sudaryti iš ledo ir uolienų, paviršius nusėtas tarpekliais ir krateriais. Palydovų vardai parinkti pagal V. Šekspyro veikėjus.
MĖLYNOJI LEDO PLANETA – NEPTŪNAS
Po Urano atradimo atrodė, kad Saulės sistema didžiųjų planetų daugiau neturi, bet po kelerių metų iškilo nauja problema. Uranas judėjo ne taip, kaip tikėtasi; jis nuolat nukrypdavo nuo apskaičiuotos trajektorijos. Prieita prie išvados, kad Urano judėjimą trikdo nežinoma anapus jo skriejanti planeta. Dėl nepaprastai gražios, vandenyną primenančios mėlynos spalvos Neptūnas buvo pavadintas romėnų jūrų dievo vardu. Kad ir kaip būtų keista, Neptūne nėra skysto vandens, nes jis šioje planetoje randamas tik ledo pavidalu. Mėlyną spalvą Neptūnui suteikia atmosferoje esantis metanas.
Neptūnas yra beveik Urano dvynys brolis; jis šiek tiek mažesnis (skersmuo 48 600 km), bet masyvesnis. Neptūno sukimosi ašis nėra taip smarkiai pasvirusi į orbitos plokštumą, kaip Urano. Skriejimo aplink Saulę periodas lygus 164,8 m., vidutinis nuotolis nuo Saulės 4509 mm. km. Neptūno sukimosi apie ašį periodas, lygus 17 h 50 min. Iš visų žinomu Neptūno palydovų didžiausias yra Tritonas. Jis yra tokio pat dydžio kaip Mėnulis. Neptūnas be galo toli nuo saulės. Mūsų Žemė aplink saulę apsisuka per metus, o Neptūnui tai užtrunka net 165 metus. Tai toks ilgas laikas, kad nuo tada, kai buvo rastas, Neptūnas dar nebaigė savo antrosios kelionės aplink saulę.
Neptūną gaubia audringa atmosfera. Joje stebimas sūkurys, vadinamas Didžiąja Tamsiąja Dėme. Iš visų planetų, Neptūne siautėja didžiausi vėjai. Apskaičiuota, kad jo atmosferos temperatūra lygi -210 C.
TOLIMASIS PLUTONAS
1930 m. vasario 18 d. Louelo observatorijoje (Arizona, JAV) atrasta „Planeta X“ – tuo metu vadinama devintąja Saulės sistemos planeta. Ši žinia plačiai apskriejo pasaulį. Kosmoso entuziastai observatorijai atsiuntė apie tūkstantį siūlymų, kaip pavadinti naująją planetą. Viena jauna šeima astronomo C. Tombaugh netgi prašė šiam dangaus kūnui duoti jų naujagimio vardą. Tačiau nugalėjo 11-metė anglė Venetia Burney, kuri pasiūlė Plutono pavadinimą. Jis pasirodė labai tinkamas: romėnų mitologijoje Plutonas yra požemių pasaulio dievas, o menkai pažįstamas, tolimas Saulės sistemos užkampis, kuriame skrieja šis dangaus kūnas, primena paslaptingas mitines vietoves. Tačiau 2006 m. Tarptautinė astronomų sąjunga nusprendė, kad už Žemės Mėnulį mažesnis dangaus kūnas nebeatitinka „planetos“ apibrėžimo – ir nuo to laiko yra vadinamas „nykštukine planeta“. Daugelį metų buvo neaišku, kaip atrodo Plutonas – mokslininkai negalėjo jo nufotografuoti iš arčiau. Viskas pasikeitė 2015-aisiais, kai NASA zondas „New Horizons“ praskrido pro šį dangaus kūną ir pirmąkart istorijoje atsiuntė aukštos kokybės Plutono nuotraukų. Viso pasaulio kosmoso gerbėjus sužavėjo 1 600 km ploto širdies formos regionas, kurį nesunkiai galima įžiūrėti nuotraukose. Dėl to Plutonas tituluojamas „Kosmoso Valentinu“. Charonas – Plutono palydovas – dydžiu nedaug skiriasi nuo planetos, todėl kartais jie vadinami dviguba planeta. Plutonas yra šalčiausia planeta Saulės sistemoje. Vidutinė temperatūra yra -229 °C. Taip pat planetoje visada tamsu, todėl iš jo visą parą galima pažvelgti į žvaigždes. Plutone saulėtekis ir saulėlydis vyksta ne kiekvieną dieną, bet maždaug kartą per savaitę.
